Asociacijos įkūrimo istorija

Aromaterapijos poreikis ir jos raidos Lietuvoje ypatumai

Laimė Kiškūnė, 2017

Remiantis vieno žymiausių mūsų dienų aromaterpijos mokslininko, gal net labiau mąstytojo, K. Schnaubelto pastebėjimu, aromaterapija atsirado žymiai anksčiau, nei 20 a. Mokslininkas sako, kad aromaterapija Europoje gyvavo jau 14 a. Tuo metu buvo populiaru distiliuoti įvairius augalus, gamintis ištraukas ir terapiniais tikslais naudoti tiek jų vandenis, tiek eterinius aliejus.

Lietuvoje gydymas aromatiniais augalais ir jų substancijomis pasirodė Žygimato Augusto dvare (16 a.), o gal ir dar anksčiau. Vien Barboros Radvilaitės gydymui, kosmetikai buvo naudojama visa eilė aromatinių priemonių, kurios naudojamos ir mūsų laikais.

20 a. aromaterapija ėmė vystysis kaip mokslinė eterinių aliejų naudojimo terapiniams tikslams disciplina, atsirado klinikiniai, biocheminiai, farmakologiniai, fiziniai ir įvairiausi kiti eterinių aliejų tyrimai, studijos ir pats žodis „aromaterpija“.

20 a. pabaigoje- 21 a. pradžioje aromaterapija tapo komercijos objektu, neretai praktika be teorijos. Kad aromaterapija stipriai komercializuojasi, rinkodarinasi, suprantama, nes jai yra didžiulis poreikis, atėjęs kartu su eko ir natūralumo banga, kurią tam tikra prasme išprovokavo 20 a. II-ji feminizmo banga. Jos poveikyje ėmė keistis požiūris į kūną, į atsakomybę už savo ir savo artimųjų sveikatą, savigydos metodus ir pan. Ir aromatinės substancijos čia ėmė vaidinti labai svarbų vaidmenį, panardindamos miestų gyventojus kažkur tarp ritualo ir gydymo.

Nepaisant milžiniškos duomenų bazės, šimtų mokslinių tyrimų ir nemenko skaičiaus akademinių monografijų ir populiaresnių veikalų apie aromaterpiją, ji vis dar kietai spaudžiama įvairiausių mitų glėbyje.

Nemaža dalimi prie mitologizavimo prisideda ir pati aromaterapijos bendruomenė pasaulyje, tačiau daugelis mitų, kaip ir kitose srityse, kyla iš nežinojimo, o kartais siekiant tam tikrų tikslų.

Vienas tokių mitų – aromaterapija -„ tai tik kažkoks eksperimentas“, ea apskritai „pavojingi“, „nesaugūs“. Šį mitą palaiko suinteresuotos medicinos, farmacijos, parfumerijos korporacijos. Pasiskaičius tokios „išminties“, tikrai sumažėja noras imti eterinius aliejus ir juos naudoti netgi peršalus ar suskaudus gerklei.

Šį mitą nėra labai sunku išsklaidyti patiems. Šiek tiek pavarčius prieinamą literatūrą rasime pakankamai gerai pagrįstus faktus, aibes tyrimų apie konkrečius eterinius aliejus, su aiškiai išdėstytomis indikacijomis ir savybėmis.

Kaip opozicija pirmajam mitui kyla sekantis mitas – visi eteriniai aliejai gydo viską, t.y. jie yra panacėja. Arba viską gydo arbatmedis. Arba viską gydo levanda. Nėra panacėjos. Eterinių aliejų veikimo mechanizmai priklauso nuo jų veikliųjų junginių ir funkcinių grupių. Fenolinių alkoholių (eugenolis) turintis eterinis aliejus veiks vienaip, o ketonų turintis – visiškai kitaip.

Dar vienas mitas – geri ir kokybiški ea yra tik vaistinėse parduodami. Tai netiesa, nes vaistinėse dažniausiai parduodami pramoniniu būdu gauti, plantaciniai, standartizuoti ea, kas prasilenkia su holistinės ir net mokslinės aromaterapijos sąvoka apskritai.

Gyvas įsitikinimas, kad aromaterapijai ir eterinių aliejų naudojimui žinių nereikia, taip pat nepagrįstas ir pernelyg drąsus. Nepaisant to, kad eterinių aliejų terapija iš tiesų yra pakankamai nesudėtinga, paremta sveiku protu ir nereikalaujanti ypatingai daug įvairiapusių žinių, vis viena tų žinių ir patirties reikia.

Šias ir panašias prielaidas darau ne tik 10 metų rūpindamasi Kvapų namų aromaterapija, bet ir nuo 2012 metų liepos 22 d. stebėdama bei kartu su Rūta Aldonyte moderuodama aromatines diskusijas internete, kuriose šiuo metu dalyvauja virš 2600 dalyvių. Žinoma, dalis jų yra pasyvūs dalyviai, tačiau mane maloniai stebina, kad gana nemaža dalis žmonių aktyviai dalyvauja ir jose pasisako.

Nedidelis procentas, tačiau yra itin išprususių diskusijos dalyvių.

Kadangi su Rūta Aldonyte esame sutarusios laikyti tam tikrą diskusijų lygį ir nenuleisti kartelės iki bet kokios saviraiškos, todėl tam tikrą aromaterapijos adepčių dalį nufiltruojame. Bet per 5 metus esame užblokavusios tik 34 asmenis. Tai buvo asmenys itin įžūliai ir netgi kartais agresyviai rašantys klaidingą informaciją ir peršantys savo reklamas.

Nenorime dar daugiau klaidinančios informacijos ir mitų skleidimo internete, todėl kartais tenka užblokuoti. Visais kitais, bent kiek įmanomais, atvejais veliamės su Rūta į diskusijas ir mėginame dekonstruoti klaidingą/klaidinantį požiūrį.

Tie aromatinių diskusijų pasisakymai ir leidžia daryti kol kas empirinius, tačiau bent šiokius tokius apibendrinimus, kas čia toje mūsų Lietuvoje vyksta aromaterapijos srityje.

Jeigu grįžti prie aromaterapijos Lietuvoje istorijos, ji nėra labai ilga ir spalvinga, jei neįskaityti Žygimantų ir Radvilų aromatinių istorijų Renesanse.

Tai, ką žinau asmeniškai, tai, kad 20 a. paskutiniajame dešimtmetyje Lietuvoje aromaterapijos srityje darbavosi Dalia Braziulytė ir Rima Balaišienė Kaune. Rima propagavo ir darė aromaterapinį masažą. Dalia studijavo ir vežė aromaterapijos idėjas ir žinias į Lietuvą. Tuo metu turbūt veikė dar keli žmonės. Labiausiai veikla vyko Kaune.

Jų dėka 1994 m. į Lietuvą atvyko čekų kilmės aromaterapeutas, gyvenantis Vokietijoje, Karlas Hadekas. Lietuvoje, Kaune jis įkūrė aromaterapinės kosmetikos ir masažo kabinetą Cosmetic Karl Hadek, kuriame dirbo Rima Balaišienė. Jis veikia kaip mokomasis kabinetas.

1996 m. Kaune įvyko dar vienas renginys, prisidėjęs prie profesionaliosios aromaterapijos vystymosi Lietuvoje – aromaterapijos seminaras, kurį vedė masažuotoja ir aromaterapeutė iš Estijos Virve Viigand-Roster.

Dalios Braziulytės kvietimu 1999 m. į Lietuvą atvyko britų aromaterapeutas Janas Kuzmirekas ir pravedė Kaune seminarą „Įvadas į aromaterapiją“. 2000 m. jis vedė seminarą apie aromatinę kosmetologiją. Čia gimė idėja organizuoti pirmąją tarptautinę Baltijos šalių aromaterapijos konferenciją. Šis, vadinkim, istorinis renginys, pavadintas „AROMA 2000 – ateities aromatas“ įvyko Palangoje 2000 m. lapkričio mėn. 10-12 d. Jos pagrindinis pranešėjas buvo Janas Kuzmirekas, o konferenciją organizavo Dalia Braziulytė.

Tačiau, nepaisant šių gražių renginų, 21 a. pradžioje aromaterapijos veikla Lietuvoje vis dar buvo pakankamai ezoteriška, paskaitos, mokymai vyko uždarose nedidelėse grupelėse, nedideliuose susidomėjusių žmonių ratuose. Ji siejosi su New Age judėjimu, pojungine psichologija.

Maždaug tuo pat metu atsirado pirmasis pramoninis eterinių aliejų distiliuotojas Lietuvoje - M. Vyskupaitis. Savo tinklapyje jis rašo, kad distiliuoti pradėjo 1989, o distiliavimo cechą pasistatė 1994 m. netoli Vilniaus, Vaidotų gyvenvietėje. Jis augino ir distiliavo pipirmėčių veislę, kadagių šakelių ir pušų šakų ea iš miško kirtimų. Kitus ea jis pirko iš kitų tiekėjų pasaulyje. Dabar gi, jo tinklapyje nėra nuorodų, kurie ea yra jo paties distiliuoti. Ar jis juos dar distiliuoja, negaliu atsakyti.

Vilniuje tuo metu aromaterapijos buvo dar mažiau. Pati savęs klausiu, kas buvo jos atstovai? Femina bona? Naujoji barmunė? – jos istorijoje pažymėti 2002 m. Tačiau ji savęs net nevadina aromaterapijos produktų prdavėja, o tik kvepalų ir kosmetikos.

Vienas pirmųjų sandūrių su profesionalia medicinine aromaterapija įvyko 2010 m., kai KN kvietimu seminarą Vilniuje perskaitė Kurtas Šnaubeltas.

Per pastaruosius 15 metų pasirodė keletas knygų lietuvių kalba, D. Braziulytė išvertė ir išleido P. Davis knygą „Aromaterapija nuo A iki Ž“, KN parengiau ir išleidom K. Šnaubelto knygą „Įvadas į aromaterapiją“ su autoriaus įvadiniu žodžiu lietuviškajam leidimui. Žinau, kad turėtų pasirodyti A. Worwood knyga apie aromaterapiją vaikams. Iš lietuviškų knygų kol kas turbūt turime tik Jūratės Kukenienės surinktą įvairią medžiagą apie aromaterapiją „Aromaterapijos kerai“ .

Kai 2007 m. įsteigėme Kvapų namus, turėjau nedidelę kokybiškų ea kolekciją ir kontaktus su geriausiais eterinių aliejų distiliuotojais pasaulyje. Be to, turėjau 3 metų aromaterapijos seminarų patirtį ir viso savo sąmoningo gyvenimo, praleisto su aromatiniais augalais ir aromatinėmis substancijomis bei farmacijos studijų kraitį.

Tiek Kvapų namų filosofiją, tiek jų propaguojamą aromaterapiją reikėtų vadinti holistine aromaterapija, nes ji apima žmogų, substancijas, gamtos išteklių tausojimą, ekologiją, edukaciją, jungia aromaterapijos kaip terapijos šiuolaikinį mokslą ir tradicijas.

Po Kvapų namų įsisteigimo, ypač per kelis pastaruosius metus Lietuvoje atsirado tikrai daug įvairiausio lygio aromaterapijos skelbėjų, propaguotojų, krautuvėlių, salonėlių, e-parduotuvių, tinklinio marketingo pardavėjų.

Tai rodo, kad aromaterapija tampa gyvenimo stiliumi miestiečiams, sąlyčio su gamta galimybe ir itin svarbia sveikatinimo priemone, taip pat aromaterapija ieško savo vietos šioje šalyje. Kol kas tvyro šiokia tokia sumaištis, bet tikėkimės, viskas laimingai išsikristalizuos į sąmoningos aromaterapijos reiškinį.

Šiuo metu iš tiesų neramina ryškus posūkis nuo tikrosios terapijos prie komercijos, kur aromaterapijos filosofija, mokslas, bendruomenės empirinės žinios ima tarnauti pelno siekimui, manipuliacijoms kliento sąmone ir pasitikėjimu, tokia rizikinga veikla sukeliant nemenką grėsmę ne tik klientų sveikatai, tačiau ir pačiai aromaterapijai. Dėl to prieš džiaugiantis geru pelnu ir prisidedant prie tokios komercinės rinkodarinės aromaterapijos, siūlau rimtai pagalvoti apie žalą ir pavojų į kurį pastatoma viso pasaulio galimybė naudoti augalų substancijas terapiniams tikslams.

Džiugina, kad turime vis daugiau lietuvių, studijuojančių aromaterapiją pasaulyje, tačiau Lietuvoje kol kas aromaterapija nėra pripažįstama kaip medicinos (alternatyvios, paliatyvinės) sritis. Neturime aromaterapijos mokyklos.

Asociacijos vieni iš svarbiausių tikslų yra ieškoti būdų aromaterapiją legalizuoti, paversti ją sveikatinimo alternatyva, paliatyvinės medicinos galimybe ir sudaryti sąlygas įgyti pripažįstamą Lietuvoje aromaterapeuto išsilavinimą.

Lietuvos Aromaterapeutų Asociacija įkurta 2016 metų kovo 18 dieną Vilniuje.

Asociacijos įkūrimo iniciatorės ir įkūrėjos:

Laimė Kiškūnė,

Rūta Aldonytė,

Rūta Daunoravičienė,

Irma Vyšniauskienė,

Loreta Dumbliauskienė,

Dalia Martinkienė.